Kaip žinoma, 1655 m. rytinę LDK dalį užėmė Maskvos kariuomenė, o Žemaitiją – švedai. Įvairiais duomenimis, LDK puolė 200–300 tūkst. Maskvos kariuomenės ir 20 tūkst. kazokų. Vien Vilnių puolė apie 60–80 tūkstančių karių. Tuo tarpu gynybai vadovavęs LDK didysis etmonas Jonušas Radvila teturėjo vos 5–7 tūkst. karių. Negana to, jis nesutarė su lauko etmonu V. Gosievskiu dėl kovos taktikos, miesto gynybos siena buvo apleista, apgriuvusi, Vilniaus gyventojus buvo apėmusi panika. Mat anksčiau negu Rusijos kariuomenė priartėjo prie Vilniaus, gausybė pabėgėlių iš Gudijos atnešė šiurpinančias žinias apie žiaurų rusų kariuomenės ir kazokų elgesį, jų vykdomas masines žmonių skerdynes, plėšimus. Į Vilnių besiveržianti kariuomenė išžudė visus Bychovo, Dysnos, Klecko, Mstislavlio, Pinsko, Slonimo gyventojus. Vengdami panašaus likimo beveik visi Minsko, Gardino ir kitų miestų gyventojai pabėgo į Lenkiją, Lietuvą. Vilniaus vaivada P. Sapiega ragino miestiečius bėgti, kur kas gali. (via Pamirštų pirmųjų masiškų Lietuvos žmonių trėmimų ir žudynių 355-osios metinės | Patriotai.lt)
